Mums labiausiai tiko rusiškas/baltarusiškas buteliukas ir čiulptukas. Jį mums padovanojo mamytė Lina, kurios kontaktus mums davė viena sesutė, kai mes gulėjom Santariškių ligoninėj Vilniuje. O daugiau čiulptukų parvežė draugų draugai ir giminės iš Baltarusijos. Mums reikėjo tik paspaust čiulptuką, kad pienukas išbėgtų į burnytę.
Per porą mėnesių čiulptukas išsitampė iki tokio dydžio:
ir pasidarė labai minkštas, todėl sūnelis galėjo pats valgyti suspausdamas dantenomis. Bėda ta, kad čiulptukas labai greit suplyšo ir reikėjo vėl pratintis prie naujo čiulptuko, kuris buvo kietas. Aišku, vaikas to kieto čiulptuko nebenorėjo, nes pienukas nebebėgo jam suspaudus dantenomis, o mes paspaudę nebenureguliuodavom, kiek jam reikia išgert. Tada padarėm labai didelę skylutę, kad pienukas laisvai bėgtų ir sūnelis su dantenomis stabdydavo, kai norėdavo pailsėt (pradėjom šitą gėrimą su didele skylute nuo 3.5 mėn).
No comments:
Post a Comment
Note: Only a member of this blog may post a comment.